I

Didieji menininkai neatsiranda atsitiktinai. Čia nėra atsitiktinumo nei seno mistinio tikėjimo prasme, kad žmoguje kažkaip staigiai įsikūnija didi dvasia, nei realesne prasme – kad gimsta ypatingo proto žmogus, kuris nenormaliai didžiu savo darbu nušviečia aplinką.

Žinoma, norint būti didžiu bet kurioje žmogaus veiklos srityje, ypač susijusioje su didžiausiomis žmonių visuomenės problemomis, reikia turėti nepaprastą organizmą. Tačiau, bendrai paėmus, statistika su savo gausiais skaičiais mus moko, kad kiekvienoje epochoje turi gimti maždaug vienodas procentas silpnesnių ir stipresnių sąmonės veikimo atžvilgiu organizmų, pasižyminčių įvairiais specialiais gabumais, panašiai kaip gimsta tam tikras nuošimtis aukšto ir žemo ūgio žmonių. Galima, žinoma, padaryti pataisą ta prasme, kad epochos sąlygos, palankesnės higienos požiūriu, turi duoti kiek didesnį išsivysčiusių asmenų skaičių, nes, aišku, įvairios aplinkybės, sukeliančios masinius susirgimus ir bendrą biologinį sunykimą, atsiliepia į biologinę vienos ar kitos kartos kokybę. Bet jau nemaža yra atlikta stebėjimų, kurie šį teigimą žymiai patikslina:               mat, esant tam tikram skaičiui talentų įvairiose srityse tuo laikotarpiu, kada besivystančiai visuomenei maksimaliai reikalingi talentai aplamai arba kurios nors kultūros šakos talentai (mokslininkai, rašytojai, muzikai ir kt.), tada visos esamos stambios ar didžios jėgos pasirodys panaudotos; tuo tarpu epochoje, kada atskira kultūros šaka nustumta į užpakalį arba kada visuomenės vystymasis sustoja vietoje, negaluoja, tada talentingi individai negali plačiau pasireikšti, ir daugelis iš jų stačiai žūva, nepalikę po savęs jokių pėdsakų.

Visi šie socialiniai sumetimai, žinoma, yra teisingi, bet neteisinga bus vaizduotis, kad visuomenė vystosi tiesia linija. To anaiptol nėra. Visuomenės vystymąsi nulemia sudėtingos dialektinės jėgos. Žinoma, svarbiausia čia yra besiplečiančio žmonių darbo rezultatai, bet ekonominis progresas daro įtakos visuomenės vystymuisi per sudėtingą klasių struktūrą, per įtemptą klasių kovą su visomis jos peripetijomis ir krizėmis. Si aistringa ir daugybe formų pasireiškianti kova pripildo istoriją ir sudaro svarbiausią, vyraujantį istorinio proceso turinį.

Įsižiūrėję į žmonijos istoriją, – ypač į, kultūros ir literatūros istoriją, – mes matome, kad palyginti ramiose epochose, kai kuri nors viešpataujanti klasė ir ją atitinkančios visuomeninės santvarkos formos vystosi planingai ir ribotai, pasiekia savo apogėjų, atsiranda vadinamieji klasikiniai talentai, kurie duoda kartais labai tobulus, bet mažai jaudinančius, palyginti silpno turinio veikalus. Didžiausieji rašytojai (ir aplamai menininkai) atsiranda kaip tik aštrių visuomeninių krizių laikais, kada tai, ką žmonės vadina „siela“, lūžta pusiau arba į keletą dalių galingais ir prieštaringais visuomeniniais srautais. Kaip tik tada žmogaus asmenybė pasirodo išblokšta iš įprastų gyvenimo formų. Kupina gilių įspūdžių ir skausmo, ji siekia išreikšti savo pergyvenimus ir tuo būdu tampa į save panašių asmenybių ruporu. Ji trokšta sukurti kažkokias patvarias vertybes, kažkokius naujus centrus, kurie leistų jai nusikratyti socialiniu chaosu.

Savo genialiame straipsnyje apie Tolstojų Leninas stačiai nutylėjo apie jį kaip asmenybę, kaip talentą, kaip dvarininką, bet išnagrinėjo tą pagrindinę stichiją, kuri iškėlė Tolstojų: baisią krizę, įsigalėjusią šalyje ir užpildžiusią visą Tolstojaus gyvenimo laikotarpį, krizę, pagimdytą veržliai besivystančio kapitalizmo, po kurio kojomis braškėjo senojo natūralinio Rusijos ūkio pagrindai, griuvo dvarponio sodyba ir valstiečio pirkia, tiek bajoras, tiek mužikas buvo įtraukiami į skausmingus pertvarkymus, siekiančius sukurti naują, buržuazinę Rusiją. Būdamas aršus šios naujosios Rusijos priešininkas, Tolstojus pradžioje mėgino apginti senojo pasaulio moralinius pranašumus (ypatingai romane „Karas ir taika“), o paskiau galutinai perėjo į pusiau alkano mužiko šventumo pozicijas. Kaip tik svarbiausias grandiozinis šio lūžio procesas paskatino Tolstojų ieškoti moralinio ir visuomeninio pagrindo, kuriuo remiantis galima būtų priešintis laikui, kartu kertant smūgius aštriausios kritikos ginklu.

Šalia Tolstojaus, galbūt, nenusileisdamas jam bendru savo talento mastu ir literatūrinio palikimo didumu, stovi kitas genialus pasaulinio masto mūsų literatūros rašytojas – Fiodoras Dostojevskis.

Čia mes matome tos pačios krizės pasireiškimą. Iš esmės ir Dostojevskis buvo jos pagimdytas. Tačiau tuo tarpu, kai Tolstojus šią krizę suvokė kaip dvarininkas, ėmęsis atstovauti kaimui, Dostojevskis atspindėjo ją kaip miestelėnas, kaip miesčionis.

Tuščios paties Dostojevskio pastangos pabrėžti savo seniai išblėsusią bajorišką kilmę neturi mūsų klaidinti, ir visiškai juokingi yra Dostojevskio dukters įtikinėjimai, kad jos tėvas buvęs grynakraujis bajoras.

Tam tikru laikotarpiu Dostojevskis galėjo šlietis net prie juodašimtiškos bajorijos, ir vis dėlto pagal visą savo socialinį tipą ir pagal savo veikalų medžiagą jis – miesčionis.

Miestas, ypač Peterburgas, apsupo jį kapitalizmo škvalu, šis škvalas laužė ir kaimą, bet viesulo centras buvo dideliuose miestuose.

Kiekvienas miesčionis, ypač inteligentas, tais laikais atsidurdavo aršiausios konkurencijos ir kovos už karjerą, už pasisekimą sūkuryje. Gundė galimybės įgyti valdžią ir praturtėti, viliojo didžiųjų gatvių prabanga ir turčių gyvenimas. Atrodė prieinamos ir kartu pernelyg „brangios“ patraukliausios moterys. Miesčionis siekė saldžios gyvenimo taurės, tačiau beveik niekad jo lūkesčiai neišsipildydavo. Dauguma pasirodydavo nustumta, parblokšta, pasmerkta pilkam, niūriam gyvenimui, net skurdui, kuris buvo ypač skaudus žmonėms, labai troškusiems didelių malonumų.

Į tokią aplinką pateko Dostojevskis, kad iš pradžių skurstų, o paskiau atsidurtų Peterburgo gatvėje su neužgesinamu šlovės ir blizgesio troškimu, su savo didžiuliu, gyvu talentu ir nepaprastu sugebėjimu kentėti ir užjausti kitų kančias.

Mes dar grįšime prie kai kurių fiziologinių Dostojevskio natūros ypatumų. Bet čia pat pastebėsime, kad šio garbės trokštančio ir ligūsto žmogaus asmenyje mėšlungio traukoma miesčionija (ypač miesčioniškoji inteligentija) rado didį savo reiškėją.

II

Norint geriau suprasti Dostojevskio socialinę vietą, pravers pažymėti, kokius aplamai kelius turėjo anais laikais miesčionis, ypač inteligentas, vienaip ar kitaip išbristi iš skurdžios padėties.

Stipresnės ir plėšresnės natūros žmonės į negailestingos konkurencijos pasaulį žiūrėjo kaip | neišvengiamą būtinybę: jie darėsi cinikais.

Cinikas–miesčionis toli gražu ne visuomet atsisakydavo cinizmo net tada, kai jis būdavo parblokštas ir patekdavo į pogrindį, bet jo cinizmas įgydavo gyvatiškus bruožus, niūraus, šnypščiančio nihilizmo bruožus. Dostojevskis mėgdavo savo veikaluose paliesti šį nuo–dingą miesčionišką geluonį.

Visai kitaip žiūrėjo į baisią tikrovę plataus proto natūros, linkusios į apibendrinimus ir į visuomeninio užmojo praktiką. Čia miesčionija, kartu su Černyševskiu ir jo atstovaujama kryptimi, rasdavo išeitį iš miesčioniškų kančių sąjungoje su „liaudimi“, utopiniame socializme, kuris geriausiais atvejais (Černyševskio, Dobroliubovo socializmas) labai priartėdavo prie teisingo, bent teoriškai, socialinės problemos sprendimo. Praktiškai šie žmonės buvo, žinoma, perdaug silpni: jie žuvo dėl savo priešlaikinių revoliucinių bandymų. Tačiau tuo pačiu jie išgelbėjo save moraliai, tapdami garbingais pirmtakais tolesniame žmonijos kelyje į protingą laimę.

Šis būdas išvengti miesčioniško pragaro padarė Dostojevskiui didžiulę įtaką. Dostojevskio iškilimas prie petraševskininkų, protarpiais pasireiškęs veržimasis į revoliucinę kovą paliko žymių visam jo gyvenimui. Net baisus smūgis, kurį jam sudavė patvaldystė, net katorginė drausmė nenuslopino jame revoliucinio pavasario balsų. Bet ji sujaukė jo gyvenimo kelius ir privertė ieškoti sau išeities trečiajame miesčionijos kelyje.

Tasai trečiasis kelias yra religija.

Bet miesčionis nėjo į vienuolyną: jis statė altorius vidur gyvenimo neteisybių ir turgavietės triukšmo, kad per poterius ir pamaldas, žvakes ir smilkalus, išpažinties ir komunijos sakramentus sueitų į sąlytį su kitu, geresniu pasauliu, kur, jo nuomone, viešpatauja ramybė ir šviesa.

Marksas sakė, kad nelaimingas žmogus liausis dairytis anapus tik tada, kai žmonija realiai nugalės kančias, kylančias iš visuomeninės santvarkos.

Dostojevskis ilgesingai ir su aistra prisijungė prie religinės pasaulėjautos.

Mūsų manymu, viso Dostojevskio vidinio pasaulio pagrindinis akordas buvo kaip tik kova tarp blogio problemos tariamo religinio išsprendimo, kuriuo jis pats netikėjo, ir tos problemos sprendimo per revoliuciją, su kuria jis bergždžiai ir piktai kovojo. Apie šį pagrindinį akordą mes ir norime pakalbėti smulkiau.

III

Stačiatikystė, nežiūrint viso jos dogmatinių formų šiurkštumo (jeigu lyginsime ją su rafinuota, tvirtai nusistovėjusia katalikų teorija ir aštria racionalistinės protestantizmo kritikos dvasia), viešpataujančioms Rusijos klasėms suvaidino tam tikrą teigiamą vaidmenį ne tik kaip pagrindinė priemonė nekultūringoms masėms mulkinti ideologiškai, bet ir kaip savotiškas „asilų tiltas“ rafinuočiausiam oportunizmui, į kurį linko aukštos kultūros žmonės, norį susitaikinti su tikrove. Iš tikrųjų, šiaip ar taip, krikščionių religija skelbė meilę, lygybę, brolybę. Visa tai buvo suprantama abstrakčiai, kaip negyvenimiškas reiškinys, iš dalies net kaip pomirtinis, bet vis dėlto metąs tam tikrą tiesos ir žmoniškumo spindulį i žemiškus santykius.

Viešpataujančioms klasėms maloniausia buvo tai, kad stačiatikystė, iš esmės, nereikalavo jokių realių reformų, visiškai nenorėjo surasti bet kokį tikrą atspindį tikrovėje, išskyrus tokius menkniekius, kaip išmalda, aukos vienuolynams ir t. t. Viskas gyvenime galėjo ir turėjo likti po senovei: stačiatikis caras, stačiatikiai žandarai, stačiatikiai dvarininkai ir fabrikantai, stačiatikiai darbininkai ir valstiečiai. Vieni – švytėdami eksploatatorių funkcijomis, kiti – likdami pasibaisėtinoje eksploatuojamųjų padėtyje, ir visi susi–taikinę „broliai Kristuje“, kaip šito norėjo stačiatikių bažnyčia, sujungti vieno bendro tikėjimo dievo teisingumu, kuris pasireiškia ir šio žemiškojo gyvenimo kančiomis, ir pomirtinio gyvenimo bausmėmis.

Ši gudri, naivumu besiremianti, kombinacija, – ieškojimas dangiško teisingumo, kuris pateisina visas žemiškas neteisybes ir net realiai šiek tiek jas švelnina (daugiau žodžiais, o kartais „gailestingais darbais“), galėjo būti susitaikinimo su tikrove forma aštriai kritikai nubudusiems protams, širdims, pradėjusioms virpėti matant socialines piktybes; bet jiems ilgainiui teko paralyžiuoti savo protestą arba jį apriboti, kad nesukeltų fatališko susirėmimo su viešpataujančia jėga.

Jeigu mes paimsime pavyzdžiu tris tokio religijos panaudojimo rusų literatūroje stadijas, pasirinkdami tam Gogolį, Dostojevskį ir Tolstojų, tai gausime šitokią gradaciją.

Gogolio raštuose šis reikalas atrodo labai naiviai. Prisiminkite garsiąją „Susirašinėjimo su bičiuliais“ vietą, kur jis dvarponiams rekomenduoja skaityti valstiečiams evangeliją, kad pastarieji, suvokę dievo žodžio prasmę, atsidavusiai tarnautų dvarininkui ir suprastų, jog toks tarnavimas yra jų gyvenimo tikslas.

Aš nemanau, kad Gogoliui nebūtų kilę tam tikrų minčių, tam tikrų abejonių, galbūt, gerai paslėptų, o gal tik retkarčiais kutenusių jo sąmonę, – abejonių, ar iš tikrųjų taip yra ir ar „dievo žodis“ nėra stačiai dvarininkams naudinga išmonė?

Tikrų duomenų, tai liudijančių, kiek aš žinau, nėra. Jeigu kas nori Gogolio tikėjimą laikyti kažkokiu monolitu, niekas jam to nedraudžia. Bet ir monolitinis tikėjimas vis dėlto yra vidujinis socialinis prisitaikymas prie aplinkos, ir Gogoliui, kurio satyrinės kritikos genijus, sparnuotas juoku, galėjo bematant pastūmėti jį į aštriausią susikirtimą su patvaldyste ir dvarininkiška santvarka, buvo labai reikalinga surasti tokį puikiai bažnytiniais smilkalais kvepiantį susitaikinimą su tikrove. [1]

Kitame mūsų nagrinėjamo periodo poliuje – Tolstojaus raštuose – mes turime kažką tarytum visiškai priešinga, Tolstojus griežtai atmeta stačiatikystę kaip tokią, jis yra atviras cerkvės priešas. Jis ne tik visiškai aiškiai supranta, kad cerkvė yra aparatas vergijai stiprinti, bet kaip tik už tai labiausiai jos ir nekenčia.

Tačiau reikia atminti, kad pagrindinis religinio prisitaikymo uždavinys tokiais atvejais vis dėlto yra paralyžiuoti arba bent labai susilpninti „sąžinės“ konflikto su „blogiu“ galimybę. Tolstojus palieka kaip tik tiek religijos, kiek reikia jo skelbiamai nesipriešinimo blogiui prievarta teorijai pateisinti. Racionalistinė iki galo pasaulėžiūra (jeigu Tolstojus būtų ją priėjęs) nieku būdu negalėjo būti logišku pagrindu skelbti šiam faktiškam nukrypimui nuo aštrių kovos su blogiu formų.

Dostojevskis užima tam tikru laipsniu tarpinę padėtį. Jis žymiai mažiau naivus stačiatikis, negu Gogolis. Čia jau niekam neateis į galvą neigti viesulingus abejonių sūkurius ir skausmingas vidines diskusijas.

Dostojevskis labai retai remiasi išorinėmis ortodoksijos formomis. Jam svarbu ne tai: jam svarbu tasai pagilintas „vidinis“ cerkvės supratimas, kuris įgalindavo jį iš dalies net pastatyti cerkvę priešpriešiais valstybei. Iš tikrųjų Dostojevskiui cerkvė savo egzistavimu ne tik pateisina valstybę, altorius ne tik gražina ir pašventina rūmus, kazematus, fabrikus ir t. t., bet sudaro jėgą, daug kuo prieštaraujančią visoms kitoms gyvenimo sritims.

Dostojevskis, žinoma, puikiai supranta, kad sinodas ir visa dvasininkija yra patvaldystės valdininkai, kad tie šventikai laimina ministrų ir policijos viršininkų veiklą. Bet jam dar atrodo, kad bent geriausieji iš šių dvasininkijos valdininkų ir pati jos „dvasia“– tam tikra prasme „revoliucingi.“

„Ir bus taip, tikrai bus“,– sako Dostojevskio vienuoliai, įkvėpimo pagauti. Kas „bus“? Bus tai, kad cerkvė su savo meile ir savo brolybe kada nors nugalės valstybę ir privatine nuosavybe besiremiančią visuomenę, kad cerkvė kada nors sukurs kažkokį ypatingą, beveik nežemišką socializmą, pagrįstą tuo dvasiniu bendrumu, kuriuo Dostojevskis stengiasi pakeisti kadaise jį žavėjusį, o paskiau jo atmestą socializmo idealą, įteigtą jam draugų petraševskininkų.

Tačiau bažnytinė revoliucija pas Dostojevskį vyksta dar didesnėje „romybėje“, negu Tolstojaus sektantinė revoliucija. Tai – uždavinys šimtmečiams, tai – tolima ateitis ar net kažkas nežemiška. Galimas dalykas, kad, kaip Tolstojui, taip ir Dostojevskiui, pagal pačią autoriaus idėją, harmoningas bendrumas tėra normatyvinis idealas arba kažkas, kas įvyksta amžinybėje, begalybėje, metafizinėje plotmėje.

Taigi dievas, stačiatikystė, Kristus kaip demokratinis, individualistinis, grynai etinis bažnyčios pradmuo – visa tai Dostojevskiui buvo labai reikalinga, nes visa tai leido jam nenutraukti galutinai savo vidujinio ryšio su socialistine tiesa, tuo pat metu prakeiksmais keikiant materialistinį socializmą…

Dostojevskį – gilų, genialų menininką – kankino didelis sąžinės graužimas, nepaprastai jautrus reagavimas į gyvenimą. Dostojevskis tolydžio šaukia į mūšį savo priešus, ir ne tik miesčioni ją, ne tik visokias ydas, bet visų pirma ir daugiausia tą prakeiktą, savimi pasitikintį materializmą. Savo sieloje jis užmušė ir palaidojo jį, privertė ant jo kapo didžiulių akmenų. Bet po tais akmenimis gulėjo ne numirėlis. Kažkas nuolat ten kruta, kažkokia širdis garsiai plaka ir neduoda Dostojevskiui ramybės. Dostojevskis tebejaučia, kad jam neduoda ramybės ne tik socializmas, ne tik besiplečiąs Rusijoje revoliucinis judėjimas, Černyševskis ir jo teorijos, Vakarų proletariatas ir t. t.; visų pirma jam kelia nerimą materialistinis socializmas, slypintis jame pačiame, kurio nieku būdu negalima išleisti iš pogrindžio, kurį reikia apspiaudyti, sutrypti, apdrabstyti purvais, pažeminti, padaryti savo paties akyse niekingą ir juokingą. Dostojevskis tai daro, ir ne vieną, ne du kartus. Ypatingai jis dūksta šiuo atžvilgiu savo „Kipšuose“. Ir ką gi? Praslenka kiek laiko, prieštaravimų dūmai išsisklaido, insinuacijų purvas nubyra, ir vėl pradeda spindėti nesutaikinamas tikrosios tiesos diskas.

Žinoma, paskesniame, pokatorginiame savo gyvenime Dostojevskis nė valandėlei nepatikėjo šios savo mistinės šmėklos tikrumu. Bet pakakdavo dėl to suabejoti, ir jis nerasdavo sau vietos. Kartu Dostojevskis su įprastu jam minčių, jausmų, vaizduotės įtempimu statė į dangų kylančius altorius. Ko tik čia nėra: įmantriausi sofizmai ir anglininko tikėjimas, „palaimingojo“ ekstazė ir subtili analizė, skaitytojų papirkimas religingai mąstančių personažų įžvalgumu, o tai juk taip lengva poetui, ir kt. Vis dėlto Dostojevskis nuolat ir nuolat su abejone žiūri į savo komplikuotas konstrukcijas, suprasdamas, kad jos netvirtos, kad pakanka vieno stipraus požeminio smūgio to sukaustyto titano, kurį jis palaidojo savyje, ir visos tos niekučių krūvos subyrės.

Man atrodo, tatai yra raktas daugiabalsiškumui jo romanuose ir apysakose suprasti. Dėl Dostojevskio sąmonės vidinio susiskaldymo, būdingo inteligento sąmonės susiskaldymui jaunoje kapitalistinėje Rusijos visuomenėje, jam atsirado reikalas tolydžio klausytis teismo proceso, kuriame būtų smerkiamas socialistinis pradas bei tikrovė, ir šiuose procesuose autorius sudarydavo nepalankiausias materialistiniam socializmui sąlygas.

Tačiau pats proceso klausimas, kaip saviguodos, nusiraminimo, vidinių audrų išsklaidymo forma, visiškai nustoja bet kokios prasmės, jeigu tam procesui nesuteikiama bent regimybė bešališkumo. O iš vidinio Dostojevskio pasaulio paleisti į laisvę ten gimę tipai, nutįsę ilga grandine nuo revoliucionierių iki obskurantų, tuojau pat ima kalbėti savo balsu, sprunka iš rankų, kiekvienas įrodinėja savo tezę.

Ir Dostojevskiui tai malonu, skausmingai malonu, juo labiau, kad jis kaip rašytojas vis dėlto turi rankoje dirigento lazdelę, yra šeimininkas, priimąs visą tą įvairiaplaukę kompaniją, ir pagaliau gali įvesti čia „tvarką“.

Ir didžiausias meninis Dostojevskio vientisumas yra kaip tik tas tendencingas nušvietimas, delikatus, švelnus, bijąs pats savęs, o kartais staiga šiurkštus, žandariškas pavaizdavimas proceso, vykstančio kiekviename jo romane, kiekvienoje apysakoje.

O toji negirdėta „balsų“ laisvė, kuri stulbina skaitytoją, atsiranda kaip tik dėl to, kad faktiškai Dostojevskio valdžia jo iššauktoms dvasioms yra ribota. Jis pats tai suvokia, jis pats numano, kad, jeigu priešais skaitytoją savo romanų scenoje jis gali įvesti aukščiau minėtą „tvarką“, tai už kulisų niekaip negalima bus susigaudyti, kas ir kaip. Ten artistai gali visiškai nebepaklusti, ten jie gali pratęsti tas prieštaringas linijas, kurias jie brėžė matomame dangaus skliaute, ir pradėti kaip reikiant plėšyti Dostojevskio sielą.

Jeigu Dostojevskis šeimininkas savo kūrinyje kaip rašytojas, tai ar jis šeimininkas savo kūrinyje kaip žmogus?

Ne, kaip žmogus Dostojevskis savo kūrinyje – ne šeimininkas, ir jo sugurusi asmenybė, jos susiskaldymas, – tai, kad jis norėtų tikėti mintimis ir jausmais, neįteigiančiais jam tikrojo tikėjimo, ir norėtų paneigti tai, kas nuolatos jį jaudino ir atrodė tiesa,– tatai ir darė jį subjektyviai prisitaikiusį būti kankinančiu, nereikalingu savo epochos negerovių vaizduotojų.

Mūsų nuomone, bus naudinga pacituoti čia A. S. Suvorino dienoraščio puslapį, pažymėtą 1887 metais. Jis yra būdingas visas ir ypač pabaiga, liečianti Dostojevskio sumanytą antrąjį romaną apie Aliošą Karamazovą.

Ši citata komentarų nereikalinga ir aiškiai patvirtina mūsų teigimus dėl Dostojevskio vidinės ir slaptos pažiūros į revoliuciją, – pažiūros, kurios jis dažnai pats savyje nekentė ir stengėsi nuslopinti:

„Mlodeckio pasikėsinimo prieš Loris–Melikovą dieną aš sėdėjau pas F. M. Dostojevskį.

Jis gyveno vargingame bute. Aš radau jį svetainėje prie apvalaus stalelio kemšantį papirosus. Jo veidas buvo panašus į veidą žmogaus, ką tik išėjusio iš pirties, nuo plautų, kur jis šutinosi. Jis tarytum buvo išprakaitavęs. Matyt, aš negalėjau nuslėpti savo nustebimo, nes jis, žvilgtelėjęs į mane ir pasisveikinęs, tarė:

– O man ką tik praėjo priepuolis. Aš džiaugiuosi, labai džiaugiuosi.

Ir jis toliau kimšo papirosus.

Apie pasikėsinimą nei jis, nei aš dar nežinojome. Bet pašnekesys greit nukrypo Į politinius nusikaltimus ir ypač į sprogimą Žiemos rūmuose. Kalbėdamas apie šį įvykį, Dostojevskis pabrėžė keistą visuomenės pažiūrą į tuos nusikaltimus. Visuomenė tarytum jiems prijautė arba, tikriau sakant, gerai nežinojo, kaip į juos reaguoti.

– Įsivaizduokite,– kalbėjo jis, – kad mudu stovime ties Daciaro parduotuvės langais ir žiūrinėjame paveikslus. Salia mūsų stovi žmogus, kuris dedasi taip pat žiūrįs. Jis kažko laukia ir vis dairosi. Staiga prie jo greitai prieina kitas žmogus ir sako: „Netrukus Žiemos rūmai bus susprogdinti. Aš užvedžiau pragaro mašiną.“ Mes tai girdime. Įsivaizduokite, kad mes tai girdime, nes tie žmonės taip susijaudinę, jog ne– derina savo balso su aplinka. Kaip mudu pasielgtume? Ar eitume į Žiemos rūmus Įspėsti apie sprogimą, ar kreiptumės į policiją, kad ji tuos žmones areštuotų? Ar jūs eitumėt?

– Ne, neičiau…

– Ir aš neičiau. Kodėl? Juk tai baisu. Tai – nusikaltimas. Galbūt, mes galėtume jam užbėgti už akių. Kaip tik apie tai aš galvojau prieš jums ateinant, kimšdamas papirosus. Aš apsvarsčiau visas priežastis – svarias, solidžias priežastis, kurios priverstų mane tai padaryti, o paskiau apgalvojau priežastis, kurios neleistų man to daryti. Tos priežastys – labai menkos. Stačiai – baimė pagarsėti skundiku. Aš vaizdavausi, kaip aš ateisiu, kaip jie į mane pažiūrės, kaip ims mane kvosti, suvedinėti į akistatas, galbūt, pasiūlys premiją arba, ko gero, įtars bendrininkavimu. Paskelbs spaudoje: Dostojevskis nurodė nusikaltėlius. Argi tai mano reikalas? Tai policijos reikalas. Ji tam ir yra, ji už tai pinigus gauna. Man liberalai nedovanotų. Jie mane užkamuotų, Įstumtų į neviltį. Argi tai normalu? Pas mus viskas nenormalu, todėl visa tai vyksta, ir niekas nežino, kaip reikia pasielgti ne tik sunkiausiomis aplinkybėmis, bet ir paprasčiausiomis. Aš parašyčiau apie tai. Aš galėčiau pasakyti daug gero ir blogo tiek visuomenei, tiek vyriausybei, bet negalima. Apie svarbiausius dalykus pas mus neleidžiama kalbėti.

Jis ilgai kalbėjo šia tema ir kalbėjo karštai. Čia pats jis pasakė rašąs romaną, kurio herojus bus Alioša Karamazovas. Jis norėjo iš vienuolio padaryti revoliucionierių. Karamazovas padarytų politinį nusikaltimą. Jis būtų nubaustas. Jis ieškotų tiesos ir, natūralu, jos beieškodamas, taptų revoliucionierium…“

IV

Negalima nesustoti ties savitomis Dostojevskio patriotizmo formomis, nes patriotizmas jo gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Rusija jam atrodė kaip viena neišsenkama beribė siela, kaip didžiausių prieštaravimų okeanas. Bet kaip tik ši barbariška, nematerialinė, civilizacijoje atsilikusi Petrų Didžiųjų ir save deginančių žmonių šalis atrodė jam labiausiai sugebanti duoti pasauliui kažką naujo, šviesaus ir didingo. Kaip tik Rusija, jo įsitikinimu, atliks sunkų žygdarbį, kad per kančias pasiektų didžius tikslus – šviesią žmonijos ateitį.

„Tikėjimas mistinė savo tėvynės esme, atsiradęs Rytuose ir nepaprastai audringai pasireiškęs biblijos pranašuose, vėl palaipsniui emigravo iš Vakarų į Rytus. Ir savo garsiojoje kalboje apie Puškiną Dostojevskis, sekdamas kai kuriais slavofilais, bet kur kas atviriau, paskelbė rusų tautą išrinktąja tauta. Kaip tik iš savo paniekinimo, iš savo kančių, iš savo grandinių rusų tauta, pasak Dostojevskio, gali pasisemti visas tas reikalingas aukščiausias dvasines savybes, kurių niekuomet neįgis sumiesčionėję Vakarai.

Buvusioji Rusija, Tarybų Sąjunga, atlieka viso pasaulio – Vakarų proletariato ir Rytų kolonijų vergų– išlaisvintojo vaidmenį. Tačiau tai įvyko kitaip, negu manė Dostojevskis, visiškai kitokia prasme ir rusiškai kitais keliais.

V

Dabar pasistengsime apibūdinti Dostojevskį kaip menininką, taip pat daugiau vidiniu, prasminiu, o ne techniniu–formaliu požiūriu, kurio svarbos mes vis dėlto neneigiame.

Savaime kyla klausimas, kodėl Dostojevskis tapo menininku? Kokio tipo menininkas jis buvo, kaip meninė jo personažų kalba jungėsi su vidine, karšta, prieš–taravimų pilna pasaulėžiūra?

Dostojevskis buvo menininkas–lyrikas. Visos jo apysakos ir romanai – viena ugninė jo paties pergyvenimų upė. Tai – ištisas savo sielos paslapčių prisipažinimas. Tai – aistringas siekimas išpažinti savo vidinę tiesą. Tai – pirmasis ir pagrindinis momentas jo kūryboje.

Antrasis momentas – nuolatinis siekimas užkrėsti, įtikinti, sukrėsti skaitytoją, išpažįstant jam savo tikėjimą. Šios dvi Dostojevskio kūrybos savybės jam yra būdingos, kaip jokiam kitam lyrikui, jeigu lyrika laikysime sukrėstos sielos šauksmą.

Dostojevskis – didis ir nepaprastai gilus lyrikas. Bet juk lyrikas ne visada turi būti menininkas. Jis gali reikšti savo pergyvenimus įvairiais būdais: pavyzdžiui, publicistine forma, pamokslais. Dostojevskis išreiškia savo pergyvenimus, prisipažinimus ne tiesiogine, o tariamai epine forma. Jis sudeda savo prisipažinimus, aistringus savo sielos šauksmus į pasakojimus apie įvykius. Jis rašo apysakas ir romanus,

Dostojevskis nesirūpina išorine savo kūrinių apdaila. Frazė juose iki kraštutinumo paprasta, nemeniška. Dauguma svarbiausių veikiančiųjų asmenų šneka vienoda kalba.

Pažiūrėkite į pačių jo romanų konstrukciją, į jų skyrių konstrukciją. Ji nepaprastai verta dėmesio. Kartais net įdomu išspręsti uždavinį: kur Dostojevskio romano skyrių konstrukcijoje veikė autoriaus valia, o kur – stačiai atsitiktinumas? Jo romanas dažnai įgyja keisčiausias formas. Ir kaip geologas tiria, kokiu būdu atsirado Etna ar Fudžijama, taip įdomu patyrinėti ir čia.

Koks skirtumas lyginant, pavyzdžiui, su Dante! Ten visa kas – nuo bendro masyvo iki detalių – architektūriška, viskas derinasi su planu ir tvirta autoriaus valia.

Dostojevskio veikaluose jūs nerasite gražių aprašymų. Pro gamtą jis praeina visiškai abejingai. Žodžiu, išorinio grožio jo veikaluose nėra. Bet čia kaip tik ir yra svarbiausia, kad Dostojevskio veikalai jus patraukia turinio genialumu. Jis stengiasi kuo greičiau jus sukrėsti, atverti jums savo sielą. Ir šie yra du pirmieji varikliai, kurie nulemia tai, kas Dostojevskio kūryboje yra svarbiausia.

Bet jeigu egzistuotų tik šios savybės, tai Dostojevskiui nebūtų stimulo kurti epines menines formas. O jis tai daro todėl, kad visus jo siekimus pasisakyti, atskleisti savo vidinę tiesą pralenkia trečiasis pagrindinis motyvas – didžiulis, neišmatuojamas, galingas troškimas gyventi. Taigi kaip tik šis aistringas, nenugalimas troškimas gyventi pirmiausia ir daro Dostojevskį menininku. Jis kuria ir didžius ir mažus, ir dievus ir menkas būtybes. Gal būt, savo realiame gyvenime jis negyvena taip intensyviai, kaip tada, kai gimdo pasauliui savo herojus, visus tuos žmones, kurie visi – jo kūdikiai ir kurie visi – jis pats su įvairiomis kaukėmis.

Dostojevskis yra glaudžiai susijęs su visais savo herojais. Jų gyslomis teka jo paties kraujas. Jo širdis plaka visuose jo sukuriamuose personažuose. Dostojevskis kuria savo personažus smarkiai plakančia širdimi ir sunkiai alsuodamas. Jis leidžiasi į nusikaltimą kartu su savo herojais. Jis gyvena su jais titaniškai kunkuliuojančiu gyvenimu. Jis kartu su jais atgailauja. Jis, savo mintyse, su jais sukrečia dangų ir žemę. Ir dėl šio būtinumo pačiam baisiai konkrečiai pergyventi vis naujas ir naujas avantiūras jis mus sukrečia taip, kaip niekas kitas.

Bet šalia to, kad Dostojevskis pats pergyvena visus savo herojų nutikimus, pats kenčia jų kančias, jis dar ir gardžiuojasi tais pergyvenimais. Jis tolydžio pastebi visokias smulkmenas, kad iki haliucinacijos sukonkretintų savo įsivaizduojamą gyvenimą. Tos smulkmenos jam reikalingos tam, kad galėtų jomis gėrėtis taip neabejotina vidine tikrove.

Reikia pabrėžti dar vieną Dostojevskio kūrybos ypatybę. Jis stengiasi priartinti skaitytoją prie savo herojaus minčių bei jausmų srovės kaleidoskopo. Todėl Dostojevskis vadinamas rašytoju–psichologu.

Dostojevskis vadinamas psichologu, nes jį daugiausia domina žmogaus sielos pergyvenimai. Bet bus tikriau, jeigu pasakyme, kad jo veikaluose galima rasti nepaprastai daug medžiagos psichologijai, nes psichologu mes laikome žmogų, kuris ne tik moka analizuoti žmogaus sielą, bet ir išveda iš tos analizės tam tikrus psichologinius dėsnius. Dostojevskis to nemokėjo daryti.

Mes esame sakę, kad Dostojevskis nori gyventi. Šito maža. Dostojevskis mėgaujasi gyvenimu, mėgaujasi aistringai, kankinamai. Visi jo romanai yra gigantiškas gašlumo aktas. Ir jis pats puikiai tai suprato. Jis ne kartą pareiškė mintį, kad visas gyvenimo nesėkmes jis patiria kaip didelį malonumą, kurį teikia net pats skausmas.

Prieš keletą metų buvo ištirti likę po Dostojevskio dokumentai. Tarp jų buvo rasti du iki tol nežinomi jo romano „Kipšai“ skyriai. Juose yra viena vieta, kur Stavroginas sako: „Jeigu vikontas, iš kurio aš gavau antausį, būtų pačiupęs mane už plaukų ir dar palenkęs prie žemės, tai, galimas daiktas, aš ir jokio pykčio nebūčiau pajutęs.“ Šiuose skyriuose Dostojevskis visiškai vaizdžiai ir aiškiai analizuoja mėgavimąsi kančia, nusikaltimu ir pažeminimu,

Dostojevskis moka tikrovę paversti malonumu. Jis dažnai savo teptuką pavilgo purve ir mėgaujasi net šiuo purvu. Tačiau tai nereiškia, kad jis tą purvą pateisina. Ne. Jis kenčia nuo gyvenimiškų purvų. Jis dažnai kelia mintį, kad kančia turi atperkamąją reikšmę.

Jo nuomone, kentėti privalo visi, nes visi yra kalti dėl kiekvienos nuodėmės, dėl kiekvieno nusikaltimo. Nusikaltimas yra visuotinis, bausmė turi kristi visiems. Tokia yra Dostojevskio pasaulėjauta, nenutrūkstamai .susijusi su jo menine maniera.

VI

Negalima praeiti tylomis pro Dostojevskio epilepsiją, kuri labai esmingai ir giliai yra susijusi su juo, kaip mąstytoju ir menininku.

Klausimas apie fiziologines Dostojevskio ligos šaknis ir apie pačią jos pradžią dar iki šiol tebėra ginčijamas. Tarp kitko pastebėsime, kad marksistinei literatūros kritikai teks skaitytis su išvadomis šiuolaikinės psichiatrijos, kuri vadinamuosius liguistus reiškinius literatūroje kiekvienu atveju aiškina kaip rezultatą paveldėtų negalių arba bent atsiradusių be jokio ryšio su tuo, ką galima pavadinti vieno ar kito asmens socialine biografija. Žinoma, čia svarbu anaiptol ne tai, kad marksistai turėtų atmesti pačią ligą arba psichinės ligos įtaką kūriniams vieno ar kito rašytojo, kuris kartu yra buvęs psichiatro pacientu. Tačiau pasirodo, kad visi šie grynai biologinių faktorių rezultatai nepaprastai logiškai išplaukia iš sociologinių prielaidų.

Kaip prisipažįsta pats Dostojevskis, pirmasis epilepsijos priepuolis ištiko jį katorgoje ir pasireiškė, subjektyviai suvokiant save, kažkokios dangiškos šviesos forma, tuoj po to, kai įvyko jo ginčas religine tema su ateistu, kuriam Dostojevskis skausmingai ir su aistra prieštaravo: „Ne, ne, aš tikiu dievą!“ Faktas – nepaprastai būdingas. Čia socialinė dirva ir biologinė dirva duoda tarytum tą patį vaisių, duoda jį bendrai, nestodamos į tarpusavio kovą.

Iš vienos pusės, apnuoginti Dostojevskio nervai, o iš čia – ypač sunkiomis jo meto visuomenės sąlygomis – nuolatinės, dažnai smulkios, bet perdedamos kančios. Iš kitos pusės, epileptinis priepuolis, kuris, paties Dostojevskio prisipažinimu (iš vidinės pusės), reiškė didžios taikos atėjimą, žadino harmonijos jausmą, susivienijimą su visata,– žodžiu – tam tikras emocinis optimumas.

Iš vienos pusės, bjaurėjimasis ir pasipiktinimas tikrove, iš kitos – aistringa viltis, kad bus sutaikinti visi prieštaravimai, nors aname pasaulyje, nors mistine forma.

Talentinga ir aistringa Dostojevskio natūra gilino tatai į vieną pusę iki to baisaus savęs ir kitų kankinimo, kuris sudaro vieną iš dominuojančių jo kūrybos bruožų, o į kitą – iki ekstazių.

Šitaip socialinės priežastys stūmė Dostojevskį į „šventąją ligą“ ir, radusios fiziologinėse prielaidose tinkamą dirvą (be abejo, susijusi su pačiu jo talentingumu), pagimdė drauge ir jo pasaulėžiūrą, ir rašytojo manierą, ir ligą.

Aš visai nenoriu tuo pasakyti, kad kitomis sąlygomis Dostojevskis nieku būdu nebūtų sirgęs epilepsija. Aš kalbu apie tą nuostabų sutapimą, kuris verčia, vien atsižvelgiant į pačią Dostojevskio prigimtį, laikyti jį tinkamą tam vaidmeniui, kurį jis suvaidino.

Dostojevskis – pirmasis didis miesčionis–beletristas mūsų kultūros istorijoje – šiomis savo nuotaikomis reiškė miesčioniškos inteligentijos ir inteligentinės miesčionijos plačiųjų sluoksnių sąmyšį, būdamas nepaprastai stipriu ir jiems labai reikalingu organizatorium, šaltiniu to „dostojevskiškumo“, kuris sudarė vieną iš svarbiausiųjų savęs gelbėjimo kelių tam tikriems platiems šios miesčionijos tarpusluoksniams iki pat Leonido Andrejevo epochos ir net inteligentinės miesčionijos likučiams, išgyvenusiems iki mūsų revoliucijos dienų.

VII

Pereiname prie kai kurių išvadų.

Dostojevskis, kaip miesčionijos gyvenimo vaizduotojas, labiausiai mėšlungišku jos apsisprendimo laiko–tarpiu, veržliai besivystančio kapitalizmo ugnyje, yra, pavyzdžiui, teigiamo Černyševskio tipo atžvilgiu, asmenybė, tiek užsikrėtusi grynai miesčioniškais bruožais, kad jam buvo nepaprastai sunku peržengti miesčioniškumo ribas ir surasti net aniems laikams teisingiausią prieštaravimų išsprendimą socialistiniame ideale, nors ir utopiniame.

Vis dėlto Dostojevskis parodė labai didelį linkimą šia kryptimi. Patvaldystės smogtas Dostojevskiui smūgis pastūmėjo jį į tokią padėtį, kuri privertė jį pusiau nuoširdžiai atlikti sudėtingą ir kruopštų darbą, kad išgelbėtų save ir savo talentą, prisitaikydamas prie niūrios tikrovės.

Niekados Dostojevskis nesuderino savyje prieštaringų tendencijų.

Štai kodėl jis kėlė amžininkams sąmyšį, štai kodėl aukštieji Dostojevskio globėjai negalėjo visiškai juo pasitikėti ir nuolat laukė iš jo nemalonių siurprizų, štai kodėl jo meto radikalioji visuomenė jautė jame kažką gimininga.

Dvejopai žiūrėjo į jį amžininkai, dvejopai traktuojame jį ir mes.

Būdamas liguistai genialus, Dostojevskis sukūrė grandiozinius literatūros paminklus, su didžiausia jėga atspindinčius vidutinio ir smulkaus miestelėno sąmyšį kapitalistinio persigimimo audrose. Šie paminklai, kaip istorinis dokumentas, – amžini.

Bet ar Dostojevskio epocha yra jau mirusi, nuslinkus! į praeitį?

Reikia pasakyti, kad niekada Dostojevskis neturėjo tokios kolosalinės reikšmės Vakaruose, kaip pastaruoju metu. Šitai paaiškinama tuo, kad pasaulinis karas atskleidė visą chaotiškumą ir netvirtumą kapitalistinės santvarkos, kuri, prieš tam karui prasidedant, atrodė šiek tiek nusistovėjusi. Šią naują suirutę ir netikrumą pirmiausia patyrė karą pralaimėjusios šalys. Pavyzdžiui, Vokietijoje Dostojevskis skaitomas ir studijuojamas, kaip joks kitas pasaulinis rašytojas. Ten atsirado ir savieji Dostojevskiai, kaip ekspresionistas Hermanas Hesė, kuris savo romane „Stepių vilkas“ pareiškia, kad išeitis iš niūraus gyvenimo į džiaugsmą tėra savižudybė arba šizofrenija (silpnaprotystė).

Mes net negalime teigti, kad mes patys, tai yra toji aplinka, kuri sąmoningai ir pasiaukojamai kuria socializmą, visiškai yra išgelbėta nuo „dostojevskiškumo“. Juk kova už socializmą vyksta ne tik žmogaus aplinkoje, bet ir jo viduje, o, kaip sakė Leninas, senų miesčioniškų prietarų yra daug ne tik proletarų, bet kartais ir komunistų tarpe. Visa abejonių ir svyravimų, asmeninio įsižeidžiamumo psichologija, visas tas politinių–buitinių savitarpio santykių sudėtingumas, didžiausiai gėdai, yra giminingas dostojevskiškumui.

Štai kodėl Dostojevskis ir mums gyvai bei ryškiai parodo tokias neigiamas sąmonės bei elgesio jėgas, kurias mes privalome, remdamiesi juo, nagrinėti savajai praktikai, nes pažinti tas dar neišgyvendintas žmonių silpnybes – šiuo metu didelis kiekvieno organizatoriaus, kiekvieno statytojo uždavinys.

Tačiau mes turime čia primygtinai pabrėžti, kad jeigu mes privalome mokytis pagal Dostojevskį, tai jokiu būdu mums nedera mokytis iš Dostojevskio. Negalima pritarti jo pergyvenimams, negalima pamėgdžioti jo manieros. Tas, kas taip elgiasi, vadinas, kas mokosi iš Dostojevskio, negali būti statybos talkininku,– jis atsilikusios, nykstančios visuomeninės aplinkos atstovas.

Naujam, revoliucijos pagimdytam ir jos pergalei talkininkaujančiam žmogui gal beveik nepadoru nepažinti tokio milžino, kaip Dostojevskis, bet būtų didžiausia gėda ir, taip sakant, visuomeniniu požiūriu nehigieniška pasiduoti jo įtakai.

Įžanginis straipsnis F. M. Dostojevskio vienatomiui, 1931, Goslitizdat.

---

A. Lunačiarskis. Kritikos straipsniai. V., 1960, p. 180–203.

---

[1] Dostojevskis, kurio pažiūros į šį dalyką buvo sudėtingesnės, aplamai juokėsi iš pranašiškos Gogolio misijos, juokėsi ir iš tos „Susirašinėjimo“ vietos, įdėdamas ją beveik ištisai į Fomos Opiskino lūpas („Stepančikovo kaimas“).